Stambulo konvencija ir socialinė lytis – kas gi taip gąsdina?

Stambulo konvencija ir socialinė lytis – kas gi taip gąsdina?

Šiemet minime 10 metų, kai buvo pasirašyta Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (kitaip vadinama Stambulo konvencija). Konvencija yra iki šiol išsamiausias ir daugiausiai įrankių suteikiantis tarptautinis dokumentas, skirtas kovoti su smurto prieš moteris problema. Ir nors dalis Konvencijos nuostatų Lietuvoje yra įgyvendinama priimant ar papildant atskirus teisės aktus (pavyzdžiui, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą ar kriminalizuojant persekiojimą), vis dėlto tokie veiksmai yra fragmentiški ir neatliepia didžiulio smurto masto Lietuvoje.

Stambulo konvenciją Lietuva pasirašė 2013 m., tačiau ratifikuoti delsia iki šiol. Visuomenėje kilusi moralinė panika, skleidžiami tikrovės neatitinkantys faktai nukreipė dėmesį nuo pagrindinio konvencijos siekio – apsaugoti moteris nuo smurto. 2019 m. Europos Parlamente buvo priimta rezoliucija, kuria valstybės, įskaitant Lietuvą, raginamos kuo greičiau ratifikuoti Stambulo konvenciją, be to, smerkiami išpuoliai ir kampanijos prieš Konvenciją kai kuriose šalyse, pagrįsti sąmoningu visuomenės klaidinimu ir melagingu minėtos Konvencijos aiškinimu.

Bene pagrindinis Konvencijos ratifikavimo priešininkų argumentas – socialinė lytis ir jos „pavojus“ mūsų visuomenei. Tačiau svarbu suprasti, kad socialinė lytis egzistuoja jau dabar ir apibrėžia mūsų vietą visuomenėje. Moteriški ir vyriški drabužiai, pomėgiai ar net spalvos – visa tai patenka į socialinės lyties, socialinių vaidmenų apimtį. Sakydami „mergaitei nedera karstytis po medžius, o berniukams nevalia verkti“, vaikus įspraudžiame į rėmus naudodamiesi tais pačiais socialinės lyties vaidmenimis, taip apribodami jų asmenybės augimą, tobulėjimą ir raišką.

Priešingai nei teigiama viešoje erdvėje, Stambulo konvencija nėra siekiama supriešinti vyrų ir moterų ar naikinti kultūrinių tradicijų, įtvirtinti lyties keitimo, hormonų terapijos ar LGBTQ+ bendruomenės istorijos mokymo mokyklose.

Konvencijoje sąvoka „socialinė lytis“ vartojama tam, kad būtų atkreiptas dėmesys, jog smurtas prieš moteris kyla iš vis dar gajų stereotipų, nelygybės ir nelygiavertiškų lyčių vaidmenų mūsų visuomenėje. Vadinasi, ir smurtas būdingas ne biologinei lyčiai (kuri yra nustatoma pagal išorinius ir vidinius lytinius organus, chromosomų rinkinį ir hormonus), o socialinei lyčiai, nes jis nėra užkoduotas genuose, o išmokstamas – perimamas iš visuomenėje susiformavusių elgesio normų, šeimos modelių, kultūrinių aspektų. Tai reiškia, jog nė viena iš lyčių – nei vyrai, nei moterys – iš prigimties nėra smurtautojai. Tačiau istoriškai susiklostęs vyro socialinis vaidmuo ir dažniau fizinės jėgos persvara, visuomenėje moterį nustūmė į silpnesnę poziciją (prisiminkime, Šveicarijoje balsavimo teisę moterys įgavo tik 1971 m.!), kai 8 iš 10 dėl smurto artimoje aplinkoje užregistruotų nusikaltimų aukų – moterys (iš jų apie 80 proc. nukenčia nuo intymaus partnerio).

Tai supratę ir priėmę, galėsime efektyviau kovoti su smurtu prieš moteris problema, o svarbiausia – ne tik su pasekmėmis, bet ir su jos priežastimis.

Komentaras publikuotas naujienlaiškyje „Aš manau“ Nr. 52, skirtame Stambulo konvencijai ir ES aktualijoms aptarti.

Monika Guliakaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro projektų vadovė, teisininkė